Sugrįžimas į Romą po šešiasdešimties metų negali būti vien atsiminimų kelionė, bet labiau troškimas atrasti gyvąją atmintį to įvykio, kad suprastume jo reikšmę dabartyje, - sakė popiežius Pranciškus, kovo 24 dienos vakare kreipdamasis į visų ES valstybių narių vadovus, jį aplankiusius Romos sutarčių šešiasdešimtmečio proga. – Reikia įsijausti į tuometinius iššūkius, kad spręstume šiandieninius ir rytojaus. Savo pasakojimais, pilnais atsiminimų, Biblija mums pasiūlo pamatinį pedagoginį metodą: negalime suprasti mūsų dabartinio laiko be praeities, kuri suvokiama ne kaip tolimų faktų visuma, o kaip gyvybinė limfa, maitinanti dabartį.
Savo kreipimesi popiežius citavo Romos traktatų signatarų ir amžininkų pasisakymus, iš kurių aišku, jog tai, ką jie kūrė, nebuvo vien politinė, ekonominė ar kultūrinė, bet ypač žmogiška tikrovė, remiantis ir skleidžiant tam tikrą žmogaus sampratą.
Tėvai steigėjai, - sakė popiežius, - mums primena, kad Europa nėra vien taisyklių visuma, protokolų ir procedūrų rinkinys. Ji yra gyvenimas, būdas suprasti žmogų atsispiriant nuo jo transcendentinio ir neatimamo orumo, ne vien nuo gintinų teisių ar siekiamų pretenzijų visumos.
Jei politinio europinio projekto pulsuojanti širdis buvo žmogiška būtybė, tai patys traktatai, kad netaptų negyva raide, turėjo būti pripildyti gyvybinės dvasios. O pirmas europietiško gyvybingumo elementas yra solidarumas. Jo reikėjo ir reikia, kad Sąjungos idealai nebūtų susiaurinti tik iki produktyvumo, ekonominių ir finansinių poreikių.
Iš solidarumo gimsta atvirumas kitiems. Šiandien jau pamirštamas tas nenatūralus mūras, kuris dalijo Europą tuo metu, kuris atskyrė šeimas, lėmė skurdą. Pamirštamos ir didžiulės pastangos tą mūrą nugriauti, kalbant kaip apsiginti nuo „pavojų“ – nuo kolonos vyrų ir moterų, bėgančių nuo karo ir skurdo, ieškančių ateities.
Kita atminties duobė, pasak popiežiaus, būdinga supratimui apie taiką. Taika Europoje, kokios niekada nėra buvę, yra didžiulis ir vertingas laimėjimas. Bet daug kam šiandien ji atrodo savaime suprantama ir todėl paviršutinė.
Pabrėžęs europinės civilizacijos krikščioniškas šaknis, be kurių būtų sunku suprasti vakarietiškas orumo, laisvės, teisingumo vertybes ir bendros Europos tėvų steigėjų principus, popiežius Pranciškus konstatavo, kad mūsų periodui itin būdingas „krizės“ motyvas. Ekonominė, šeimos, socialinė, institucijų, migrantų krizė: daug krizių, kurios dabartiniame žmoguje kelia baimę ir pasimetimą. Tačiau krizė nebūtinai savaime vien neigiama – ji tetampa, pasak popiežiaus, proga atskleisti sprendimus, remiantis, kaip minėta, Europos Sąjungos tėvų steigėjų palikimu.
Pranciškus dar kartą išvardijo tas „kolonas“, ant kurių tėvai steigėjai statė Europos bendriją: žmogaus vertę, tikrą solidarumą, atvirumą pasauliui, taikos ir išsivystymo siekimą.
Panašiai, šiandieninė Europa iš naujo atras viltį ir ateitį, jei asmuo bus jos institucijų centras ir širdis, jei atras „šeimos dvasią“: šeimoje visi skirtingi, tačiau visi kuria bendrus namus. Vienybė, pabrėžė popiežius, turi būti kuriamas ne per suvienodinimą, bet per harmoniją. Europos ateičiai reikia atrasti solidarumą, kuris neapsiribotų vien gerais ketinimais, bet virstų konkrečiais veiksmais. Solidarumas saugo nuo egoizmo, kuris gimdo populizmą ir kitą, nei vienodumas, kraštutinumą – skirtingumo triumfą.
Svarbu neužsidaryti apgaulingame saugume ir baimėje kitų atžvilgiu. Europos kultūra augo būdama dialoge su kitais. Kokia Europos kultūra šiandien? Kokiuos idealus ji puoselėja?
Jei nebėra tikros idealistinės perspektyvos, lieka tik baimė, kad kažkas kliudys mūsų nusistovėjusiems įpročiams, įgytam komfortui, kokiu nors būdu sutrikdys gyvenimo būdui, pernelyg dažnai susidedančiam tik iš materialinės gerovės. Priešingai, Europos turtas visada buvo dvasinis atvirumas ir sugebėjimas kelti pamatinius klausimus apie egzistenciją.
Tai nereiškia atsisakyti vystymosi, priešingai, investuoti į vystymąsi ir taiką, tačiau suprantant, kad vystymasis nėra vien produktyvumas, bet visapusiškas žmogiškos būtybės realizavimasis. Atsivėrimas vilčiai yra atsivėrimas ateičiai, o ši yra jaunuolių rankose. Popiežius pabrėžė, kad ateičiai svarbu remti šeimą ir gyvybės šventumą.
Europos Sąjungos ateityje nėra vien „neišvengiamos senatvės, bet ir naujos jaunystės“ galimybė, pažymėjo Pranciškus, linkėdamas dabartiniams Europos Sąjungos lyderiams eiti tiek idealo ir naujo humanizmo, tiek konkrečių ir veiksmingų sprendimų keliu, užtikrindamas Bažnyčios indėlį Europos kūrime. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Popiežius ir ES lyderiai Siksto koplyčioje Vatikane
